Žibintų šventės pasaka 

Nykštukė Smilgė iškeliauja

Pasibaigė vasara, atvėso orai, vis dažniau pradėjo lyti, nuo medžių ėmė kristi lapai. Nykštukė Smilgė pabaigė visus darbus savo darže, nurinko derlių, žemę užklojo nukritusiais lapais. Nuo kieme augančios liepos, nukrito paskutinis lapelis – laikas keliauti į Požemio karalystę, pas savo draugus – pagalvojo Smilgė. Sau ir savo draugams į pintinę prikrovė daržo gėrybių, pasiėmė žibintą, ir iškeliavo. Pasuko link miško, čia sutiko savo draugą, juodąjį katinuką, Nykštukė labai apsidžiaugė, kad katinėlis sutiko ją palydėti. Ir toliau, miške, jie keliavo kartu. Jiems bevinguriuojant miško takeliais ir besišnekučiuojant, pradėjo temti, betgi Nykštukė turi savo žibintą, taigi ramiai toliau keliauja.

Po truputi pradėjo darytis vėsu, pakilo vėjas, dangus apsiniaukė, jau ir visai sutemo, Nykštukė prigludo arčiau katinėlio. Pradėjo atidžiau dairytis – kur takelis veda, ir staiga suprato, kad visai nebežino, kur atsirado. Ji nepažinojo nei šio takelio, nei šitos miško vietos. Sunerimusi ji paklausė katinėlio: gal tu žinai, kur mes esame, ir kaip mums nukeliauti iki Požemio karalystės vartų? Bet katinėlis niekuo jai negalėjo padėti. Pasišviesdami žibintu, jie, vis siaurėjančiu takeliu, žengė gilyn į mišką.

Žibintas mano šviečia,

Jo šviesa ir tau ir man.

Rausvas ir geltonas jis

Šviečia, šviečia mums visiems.

Vėjas vis stiprėjo ir vis garsiau ūžavo medžių viršūnėse. Tik staiga, stiprus vėjo šuoras, nešdamas snaiges, ir pakeldamas nuo žemės, jau parudavusius lapus, įsisuko į Nykštukės žibintą, ir užpūtė jį. Nykštukė su katinėliu liko visiškoje tamsoje. Nežinodami, kur toliau eiti, nuo vėjo pasislėpė už didžiulio medžio šaknies. Stipriai susiglaudę ėmė laukti, kas gi dabar bus. O kadangi buvo jau labai pavargę, ėmė abu ir užsnūdo.

Tuo tarpu, Požemio karalystėje, kur jau buvo susirinkę visi nykštukai, kažkas pastebėjo, kad dar nėra Smilgės. Nušurmuliavo nerimas – kas atsitiko, kur ji užtruko. Juk ji buvo žadėjus ateiti iškart kai tik nukris paskutinis liepos lapas!!! Ir užvirė kalbos ir ginčai. Vieni sakė dar palaukime – juk Nykštukė puikiai žino, kur jai eiti. Kiti sakė, kad kuo skubiau reikia eiti ieškoti, nes gi Smilgė, niekada nevėluoja, ir matyt, kažkas labai rimto atsitiko, turime jai padėti. Taip besiginčijant, atėjo naktis, o Nykštukė, vis nesirodė. Dabar jau visi vieningai nutarė – reikia eiti jos ieškoti. Drąsiausi Nykštukėliai paskubom susiruošė, Žibintininkas uždegė žibintus, ir žengė pro Požemio karalystės vartus į mišką. Čia ūžavo stiprus vėjas. Jis nešė snaiges ir kėlė nuo žemės sudžiūvusius lapus. Nykštukai nedvejodami žengė į tą pusę, iš kur turėjo ateiti Smilgė. Keliavo nykštukai pasišviesdami taką žibintais ir nei kiek nepabūgo nei tamsos, nei šalto vėjo. Bet kur gi jiems eiti, kur ieškoti??? Kaip tokioje tamsoje rasti Nykštukę? Jie keliavo, tiesiai į jos namus, o jei Smilgė, kažkur nuklydo? Ir nusprendė Nykštukai Smilgę pakviesti vardu, bet kad ir kaip garsiai jie šaukė,vėjas ūžavo ir medžiai girgždėjo vis garsiau. Ir Smilgė neišgirdo savo draugų, neatsiliepė jiems. 

Betgi nėra to blogo, kas neįšeitų į gerą – toks stiprus vėjas, išvaikė visus debesis, pasirodė žvaigždės ir mėnulis. Dabar nykštukai, jau galėjo matyti ne tik takelį, bet ir visą mišką aplinkui. Jie drąsiai žengė toliau, tik staiga, stipriai žybtelėjusi žemėn, nukrito žvaigždė. Nykštukai puikiai suprato, kad jiems reikia sekti, ten kur žvaigždė parodė jiems kelią. Kurį laiką jie brovėsi pro brūzgynus, apeidami kurmiarausius, labai saugodami, kad neužgestų jų žibintai ir stengdamiesi nenuklysti nuo žvaigždės parodytos krypties. Ir štai, vienas mažiausių nykštukėlių, pamatė už medžio kažką pūpsant. Jis nulėkė ton pusėn ir rado miegantį katinėlį, jis pažino – tai Smilgės katinėlis!!! Puolė jį glostydamas žadinti – norėjo paklausti, gal jis ką nors žino apie Smilgę?

Tuo tarpu prisiartino ir kiti nykštukai. Katinėlis pasirąžė. Kaip visi nustebo, kai suprato, kad katinėlis susisukęs saugojo nuo vėjo Nykštukę Smilgę. Kiek daug džiaugsmo buvo visiems susitikus. Nykštukai uždegė Smilgės žibintą. Ir nutarė susitikimą atšvęsti čia pat. Jie susikūrė laužą, Nykštukė išdalino visiems savo vaišes ir dar ilgai jie ten buvo, kalbėjosi ir dainavo.

Tylus ir geras šis vakaras, 

Ir mums nebaisi ši naktis.

Žvaigždes jau uždegė angelas,

O žemėje šviečiame mes

Dega ugnelė Dievo valdom

Bam bam biri bom biri bam bom bom

•  2024 m. Žibintų šventės nuotraukos Valdorfo darželyje „Karalių pasaka“